Labas! Šį kartą apie motinystę pasitelkiant HUMAN DESIGN žinias. Tiksliau, – kaip ši sistema man padeda būti mama 😉 

Esu mama projektorė ir su vyru auginu dvi dukras generatores. Pakalbėsiu apie savo dilemas, nes jų yra ir kai kurios gali niekad ir nedingti, BET! Mano suvokimas, požiūris ir reagavimas keičiasi HUMAN DESIGN LT sistemos dėka. Padeda suprasti priežastis, suvokti kas su manimi vyksta santykyje su mergaitėmis ir sąmoningiau vertinti kasdienes situacijas, sąmoningiau išgyventi patirtis. Ne veltui HD taikymas kasdienoje vadinamas EKSPERIMENTU ☺ 

Vyresnėlės Austėjos atėjimas buvo sakyčiau harmomingas. Pas ją išreikšti centrai atitinka mano ir vyro centrus, todėl Austėja atnešė tai, kas man jau pažįstama, ką gerai suprantu. O štai jaunėlė Elija, mūsų šeimą užpildė emocijomis, emocinėmis bangomis (išreikštas Emocinis centras) ir valia, stipriu ego (išreikštas Širdies centras). Pas mus šie centrai atviri,  pas Eliją – išreikšti, todėl ji mus įtakoja, o mes tai ne tik atspindime, bet dar ir spalvas sutirštiname (susiformuoja tiesiog tokia mechanika). Banguojame kartu su ja ir HD sistemos pagalba turime galimybę suvokti jos įtaką mums, atskirti tai ir augti, mokytis išgyventi šią patirtį sąmoningai, reaguoti adekvačiai ☺.

Ką tai reiškia man, norinčiai būti sėkminga mama (pamenate, kad projektoriai siekia sėkmės)?? Tai reiškia, kad nesuvokiant, jog tai ne mano emocinės bangos, ne mano ego pasireiškimai, man projektoriai, jaustis sėkminga motinystėje būtų itin sunku. Neturėdama HUMAN DESIGN LT žinių, lengvai susitapatinčiau su Elijos emocijomis ir imčiau save kaltinti ar ieškoti kaltų, dėl savo nuotaikos. Jausti kartėlį, įtampą, lengvai priimčiau sprendimus vadovaujantis emocijomis, kurios net ne mano!  Ir tikėtina, kaltinčiau save dėl kintančių vaiko būsenų: epizodinio pykčio, užsispyrimo, egoizmo ir panašiai.

Turint vaiką emocionalą (pusė planetos gyventojų yra emocionalai) verta suprasti, kad jis nuolatos išgyvena emocines bangas.  Žmogaus nuotaika šokinėja nuo itin geros iki itin blogos be ypatingų priežasčių. Kai gera, tai visiems namie linksma ir gera, bet kai emocionalo nuotaika pasiekia dugną…  Vyksta emocinė iškrova, isterija. Taip, vaikas turi tai išlieti, išgyventi. Emocionalui tai normalu, jo kūnas sukurtas taip, kad jam svarbu ir būtina išgyventi savo bangas, pasinerti į jas.

Taigi, Elijos emocinės iškrovos tokios stiprios, kad aš net negaliu prieiti, negaliu apkabinti. Jos valia viską sustiprina, o generatorės sakralinė energija dar papumpuoja ☺ Ką daryti? Belieka išlaukti kol aprims, prisileis, kol galėsiu apkabinti… Kas turite vaikų, tai tikrai patyrėte ir suvokiate apie ką kalbu. Kaskart tai išbandymas ar reguoti ramiai, priimti, suprasti, ar pačiai nerti į bangą – supykti, nusivilti. Juk būtų paprasčiau pasiduoti emocijoms ir nepasiduoti kito„kaprizams“. Bet tai ne kaprizai, tai vaiko procesas ir kitoks jis nebus. Todėl tai mano, mamos, reagavimo išbandymas, dilema, kaip priimti, kaip kartu išgyventi. Sąmoningumas čia ir praverčia.

Antra dilema man, projektorei, ta, kad esu nuolatos „varoma – stumiama“ dukrų generatorių energija. Jos turi daug ir veik nesibaigiančios energijos. Nuolat nori daryti, veikti, žaisti, šokti ir siekia mano dalyvavimo tame.  O kaip nežaisi? Negi būsi bloga mama? Visgi, mano projektorės energija nėra nuolatinė, ji skirta pasireikšti epizodiškai. Tad pervargimas buvo dažna mano būsena. BET, suvokus save ir stebint save, išmokau be kaltės jausmo atsisakyti. Paaiškinu mergaitėms, kai ateina riba ir aš nebeturiu jėgų žaisti, kai noriu miego. Taip padedu suvokti ir joms savo energiją, savo energijos limitus. Mokausi gerbti savo prigimtį, kad nebūčiau pavargusi, pikta, nelaiminga, išsekusi ar nusivylusi mama. Nors pripažinsiu, būna ir tokių dienų.

Trečia dilema ta, kad mano projektorės fokusas, gilus dėmesys nukreiptas į vieną žmogų. O vaikus turiu du ☺ Kas vyksta kai mes visos kartu? Vyksta tai, kad viena visada lieka be mano gilaus dėmesio. Aš negaliu jo paskirstyti abiems po lygiai, tokia mano prigimtis. Galiu žaisti su abiem kartu, tačiau tuomet nei viena negauna tokio gilaus dėmesio, koks galimas. Anksčiau nesuprasdavau to, tik pastebėdavau, kad kai esu su viena mergaite, viskas aišku, gilu ir aš kaifuoju, o kai jos abi, manyje atsiranda  išsiblaškymas, lyg nesusikaupiu, blaškausi, kur nukreipti savo dėmesį. Išmokau planuotis laiką ir kokybiškai pabūti su viena dukra, paskui tik su kita ☺. Juk kitaip, mažesnis vaikas visada išsireikalauja dėmesio: parėkia, užsikaria ant kelių, nugaros, o kaip tuo metu jausčiasi vyresnis? Laukia, žiūri, stebi, pyksta viduje… Žinant, kad Austėja pagal prigimtį vengia konfrontacijos, todėl nutyli, turiu į tai atsižvelgti.

Kviečiu tave geriau suvokti save, kitus, daugiau stebėti ir eksperimentuoti. Visi esame unikalūs, visų mūsų kelionė yra unikali. Renkamės tik ar keliauti  užsimerkus, ar pastebint, suvokiant, kas vyksta. 

Dviejų dukrų mama Edita
Human Design LT, Vilnius, Lietuva